Lapkričio 9 dieną išskirtinai prisiminsime žymų mūsų kraštietį dailininką Juozą Lebednyką (1947m. rugpjūčio 20 d.– 2024 m. rugsėjo 17 d.),susitikę Onuškio meno galerijos atidaryme.  Galerija, kurios taip laukė Juozas,  buvo jo didelė svajonė, kuri išsipildė. Tik labai gaila, kad po garsaus kūrėjo mirties. Dabar jo vardu kalbės darbai, parodos „Pražydę sodai“ eksponatai.

 Kūrybinga asmenybė paliko gilų ir ryškų pėdsaką ir Onuškyje – plačiai matomą, kiekvienam savaip jaučiamą ir išgyvenamą. Juk ne veltui sakoma, kad žmogus gyvas tol, kol jis gyvas prisiminimuose ir paliktuose darbuose..                                    

J.  Lebednyko – darbštaus, kūrybingo, produktyvaus menininko  gyvenimo kelionė prasidėjo ir baigėsi čia – gimtajame Onuškio krašte. Gimtinė – svarbi vieta kiekvieno žmogaus gyvenime. Gimtoji vieta, vaikystės ir jaunystės pasaulis, sutikti žmonės, įgyta patirtis įsirėžia į kiekvieno širdį ir nepaleidžia. Meilė gimtinei – pats stipriausias jausmas, glūdintis širdyje.  Kiekvienas žmogus savo meilę gimtinei išreiškia savaip. J. Lebednyko meilės išraiška – skulptūros, išgyventos jo mylinčia širdimi, darbščiomis rankomis sukurtos. Palikimas gausus.

Kelios skulptūros, pabirusios  Onuškio miestelio viešose erdvėse, stebina lankytojus, puošia ir garsina miestelį. 2004 m. Juozas miestelio parke prie bažnyčios pastatė Šv. Roko skulptūrą, 2007 m. – Gėlių angelą, 2009 m. – Onuškio bažnyčios šventoriuje Šv. Marijos skulptūrą. Tais pačiais metais kartu su onuškiečiu, ilgamečiu Onuškio vidurinės mokyklos mokytoju Dainiumi Morkūnu atkūrė šulinį akmenimis grįstoje Kipro Petrausko aikštėje. 2017 m. miestelį papuošė dar viena skulptūra – prie Onuškio seniūnijos pastato ,,nutūpė“ žavus paukštis. Skulptorius sustoti neketino. Planai, planeliai, nesibaigiančios svajonės, šilčiausi jausmai namams,  nenuilstantis siekis įsteigti Onuškio meno galeriją, noras matyti miestelį  gražesnį, magiškesnį. Deja... Laikas negailestingas...

Skulptorius gimė  1947 m. rugppjūčio 20 d. Dusmenų kaime,  1966–1972 m. studijavo Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Nuo 1973 m. gyveno ir kūrė Panevėžyje. 1975-aisiais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, 1989–1993 m. vadovavo LDS Panevėžio skyriui. Visą kitą laiką skyrė kūrybai. 1973-aisiais pradėjęs dalyvauti parodose, simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje (Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Italijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Rusijoje, Turkijoje, Vokietijoje) surengė arti 30-ties personalinių parodų. Pelnė įvairių apdovanojimų (I laipsnio diplomai Antrojoje ir Trečiojoje respublikinėse jaunųjų dailininkų parodose, 1973, 1974), įvertintas Panevėžio dailės dienų’2007 nominacija „Už kūrybos brandą“ (2007), tapo parodos „Panevėžio dailės dienos‘2011“ laureatu, Trakų rajono savivaldybės Kunigaikščio Vytauto Didžiojo medaliu (2017), Panevėžio miesto savivaldybės Kultūros ir meno premija (2017), Lietuvos dailininkų sąjungos „Auksiniu ženkliuku“ (2018). Jo kūrinių yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Panevėžio kraštotyros muziejus, Panevėžio miesto dailės galerija, Trakų istorijos muziejus, JAV Baltieji rūmai, Europos parlamentas, privatūs kolekcininkai.
                  

Liuda Korsanovienė

Trakų kultūros ir meno centro Onuškio padalinio kultūrinių renginių organizatorė

Visuomeninės organizacijos „Onuškio bendruomenė“ pirmininkė