Prieš Kalėdas dažniau galvojame apie namus, šeimą ir buvimą kartu. Ne visiems tai ateina savaime. Kartais šeima prasideda ne nuo planų, o nuo momento, kai reikia apsispręsti. Taip prieš penkerius metus nutiko jaunam vyrui iš mūsų krašto – jis priėmė pas save augti sesers sūnų. Tada berniukui buvo vienuolika, šiandien jam – šešiolika. Jie gyvena kaime, augina šunį ir sako, kad jų gyvenime nebuvo didelių istorijų – buvo kasdienybė.

Prisimeni tą momentą, kai reikėjo apsispręsti?

– Prisimenu labai aiškiai. Buvo tokia situacija, kad jei niekas nepaimtų vienuolikmečio vaiko į šeimą, jam liktų tik vienas kelias... institucija. Vyresnių vaikų juk niekas nelaukia. Tą supratau greitai ir tada apsisprendžiau.

Ar tuo metu pats jauteisi pasiruošęs globai?

– Ne. Tikrai ne. Aš pats dar buvau jaunas, be jokios patirties. Bet supratau, kad niekas nebūna „pasiruošęs“ tokiems dalykams. Arba darai, arba ne. Aš pasirinkau daryti.

Kaip atrodė pats pirmas laikas kartu?

–  Jam viskas buvo nauja, man – irgi. Reikėjo susiderinti net elementarius dalykus: dienotvarkę, taisykles, bendravimą. Buvo ir tylos, ir įtampos. Bet po truputį pradėjom pratintis vienas prie kito.

Kaip supratai, kad pradeda atsirasti ryšys?

– Ne iš karto. Ryšys atsirado, kai aš tiesiog buvau šalia. Kasdien. Grįždavau namo ir buvau jam prieinamas, jeigu reikdavo – galėjom kalbėtis, jeigu ne – tiesiog tyliai būdavom kartu. Neskubinau, nespaudžiau. Laikui bėgant jis suprato, kad aš niekur nedingstu, kad gali bet kada ateiti – ir su klausimu, ir su problema, ir tiesiog pabūti. Tada viskas ir pradėjo keistis...

 Kodėl nusprendėt įsigyti šunį?
 Nes tai kasdienė atsakomybė. Vaikui tai buvo naudinga. O mums – dar vienas būdas būti kartu.
Kaip keitėsi vaikas per šiuos metus?

– Kai atėjo gyventi, jam buvo vienuolika. Jis prisitaikė, laikėsi taisyklių, daug neklausinėjo. Dabar jam šešiolika – jis kalba, ginčijasi, turi savo nuomonę. Elgiasi kaip paauglys, kuris žino, kad čia jo namai.

Vėliau tavo gyvenime atsirado žmona. Kaip vaikas į tai reagavo?

– Viskas vyko palaipsniui. Nieko nebuvo staiga. Man labai rūpėjo, kaip jis jaučiasi. Stebėjau, kalbėjomės. Svarbiausia buvo, kad jis nesijaustų atstumtas. Laikui bėgant jie susikalbėjo ir dabar puikiai sutaria.

 Ar buvo momentų, kai buvo ypač sunku?

– Buvo. Paauglystė be to nebūna. Buvo ir ribų bandymų ir netinkamų sprendimų. Bet tai neišskirtinė istorija. Svarbiausia buvo kalbėtis, būti šalia ir taikyti aiškias taisykles.

Dabar jam šešiolika. Koks jis šiandien?

– Paprastas šešiolikmetis. Su savo nuomone, kartais ginčijasi, kartais užsispiria. Šiandien jis jau pats dalyvauja savo gyvenime, o ne stebi iš šalies.

 Ką pasakytum žmonėms, kurie bijo globoti paauglius?

– Kad bijoti normalu. Aš pats bijojau. Bet paaugliai nėra „sunkūs“. Paaugliams reikia aiškumo, o ne stebuklų.

Ką tau pačiam davė globa?
– Išmokė atsakomybės, kasdien būti šalia. Aš nieko ypatingo nedariau. Tiesiog buvau ir dariau tai, ką pasakiau, kad darysiu.

Jei reiktų tą sprendimą priimti dar kartą?

– Daryčiau tą patį. Be abejonių.

Straipsnyje nenaudojami asmenų vardai, siekiant apsaugoti šeimos ir nepilnamečio privatumą.