Trakų rajono savivaldybė - Kraštiečiai

Trakų rajono

savivaldybė

Trakų rajono savivaldybės merė

Edita Rudelienė

Strateginiai planai

Naujienų prenumerata

Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
29303101020304
05060708091011
12131415161718
19202122232425
26272829300102
Birželis
    2017     

Nevyriausybinės org.

Neformalus jaunimas

Kraštiečiai

AUKŠTUOLIS JUSTINAS (1881 – 1917), kunigas, Aukštadvario bažnyčios statytojas, draudžiamosios lietuvių spaudos platintojas.
Apie 1905 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją. Čia mokydamasis bendradarbiavo su knygnešiais, platino iš jų gautą liet. spaudą. Dirbdamas vikaru Žaslių ir Žiežmarių parapijose rūpinosi lietuviškų knygų platinimu, nors liet. spauda jau buvo atgauta. Skatino lietuvybę ir švietimą. Žiežmarių klebonijoje slaptai nuo klebono turėjo knygynėlį ir parapijiečiams platino knygas. Prisidėjo prie lietuviškų laikraščių leidimo Vilniuje. Bendradarbiavo „Vienybėje“, „Viltyje“. Pasirašydavo slapyv. K.J.A., 1911 m. perkeltas klebonauti į Aukštadvarį.
 
BIZIULEVIČIUS STASYS (gim. 1919 m.), gydytojas-parazitologas, med. istorikas, profesorius, habil. daktaras, Lietuvos nusipelnęs mokslo veikėjas, monografijos „ Lietuvos zoologijos istorijos bruožai“ (1999- 118 p.), knygų „Pagrindinės žmogaus helmintozės ir kova su jomis“, „Žmogaus askaridozė ir trichocefaliozė“ ir kt. autorius.

BOGDEL GALINA (1952 -1995), mokytoja, tautodailininkė, literatė. Jau  palaužta sunkios ligos, vyro padedama užrašė surinktas ir savo pačios sukurtas legendas apie Trakus ir išleido rinkinį „Trakų ežerų legendos“ (1994). Ši knyga 1995 m. yra išleista ir brailio raštu. G.Bogdel artimųjų dėka, po jos mirties buvo išleistos dar kelios knygos: „Trakų miesto pasakos" (1995), „Trakų krašto legendos ir pasakos" (1996).Visos jos išleistos Trakuose – „Galvės" laikraščio ir „Barboros" leidyklos.
 
FIRKOVIČIUS MYKOLAS (1924-2000), gimęs Trakuose, pramoninės ir civilinės statybos inžinierius, 40 metų išdirbo Vilniaus „Lietprojekto” projektų vyriausiuoju inžinieriumi. Nuo 1992 m. jis buvo Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininkas ir vyresnysis dvasininkas, Lietuvos karaimų kasdienių ir proginių maldų rinkinių sudarytojas, karaimų kalbos vadovėlio autorius. Visas savo jėgas jis skyrė tautos kultūrinio palikimo darbams. Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordino kavalierius.

FIRKOVIČIUS SIMONAS (1897-1982), poetas, tautosakos rinkėjas, tautinės dvasios puoselėtojas, karaimų kalbos ir tikybos mokytojas, rankraščių puoselėtojas (1983 m. ši kolekcija perduota Lietuvos mokslų akademijos centrinės bibliotekos rankraščių skyriaus fondui). Nuo 1920 m. iki pat mirties - Trakų karaimų kenesos vyriausias dvasininkas-hazanas.

GAVRONSKIS VOITECHAS (Gawroński Wojciech) (1868-1912), lenkų kompozitorius, pianistas.
Gimė 1868 03 28 Seimėnuose (prie Trakų). Mokėsi Vilniuje, Simferopolyje. 1891 baigė Varšuvos  muzikinį institutą. Berlyne privačiai mokėsi pas A.Műnchheimerį ir M.Moszkowskį. 1892 Kaune dirbo muzikos mokytoju, koncertavo kaip pianistas. 1894 buvo Vilniaus Katedros orkestro ir choro dirigentas. 1895 tobulinosi Vienoje pas T.Leszetyckį. koncertavo Rusijoje ir Lenkijoje. Dažniausiai skambindavo J.S.Bacho, F.Schuberto, F.F. Cholino, F.Liszto kūrinius. Nuo 1902 gyveno Varšuvoje, dėstė Lodzės muzikos mokykloje. Sukūrė operų, simfoniją, 4 styginių kvartetus, serenadą 2 smuikams ir fortepijonui, sonatą altui ir fortepijonui, kt. kūrinių smuikui, violončelei ir fortepijonui, solo dainų, keletą kūrinių chorui a capella, poemą chorui ir orkestrui.
 
GENZELIS BRONIUS (g.1934 02 16 Aukštadvaryje) - filosofas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras.
   Mokėsi Alytaus pradinėje (1942-1946), Kaišiadorių gimnazijoje (1946-1954), Maskvos M. Lomonosovo universitete (1954-1959). 1961-1964 - Lietuvos istorijos instituto aspirantas.
   Dėstė Šiaulių pedagoginiame institute (1959-1961), Vilniaus universitete (1964-1992). Nuo 1965 - docentas, nuo 1976 - profesorius. Nuo 1997 dirba Vytauto Didžiojo universitete (Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros profesorius). Habilituotas daktaras (humanitariniai mokslai, filosofija).
  Knygų „Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje" (1972) , „Esė apie mąstytojus" (1986), „Renesanso filosofijos metmenys" (1988, „Pasakojimai apie Lietuvos mąstytojus" (1994} „Kultūrų sąveika" (1989), „Senovės filosofija" (1995, ir „Lietuvos filosofijos istorijos bruožai" (1997) autorius, be to, B. Genzelis parengė „Filosofijos istorijos chrestomatiją" (6 knygos; 1974-1988), parašė daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių; kai kurie iš jų išversti į rusų, lenkų, anglų, vokiečių, čekų, prancūzų kalbas.
   Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Pirmojo Seimo tarybos narys. 1989-1990 - TSRS Aukščiausiosios tarybos deputatas. 1990-1991 - LR Aukščiausiosios tarybos - Atkuriamojo seimo narys, Lietuvos Konstitucijos rengimo komisijos narys. 1992-1996 - LR Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas. Būdamas Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas (1995-1997), daug prisidėjo prie to, kad M. Mažvydo „Katekizmo" (1547) metinės būtų įtrauktas į žymiausiųjų pasaulyje minėtinų datų sąrašą, Vilniaus senamiestis - į Pasaulio paveldą, globojamą UNESCO. Prisidėjo prie Baltijos dienų rengimo Paryžiuje (1996).

KASPARAVIČIUS JONAS (1925-2000), tautodailininkas, skulptorius, medžio drožėjas, poetas.
Gimė Čižiūnų kaime (Trakų raj.), kalvio šeimoje. Medį drožti Kasparavičių paskatino Juozas Mikėnas. 1968-1975 respublikinėse liaudies meistrų parodose J.Kasparavičius eksponavo „Dzūkę su jurginais“, „Vai, kur padėjai brolelį mano“ ir kt. didesnės apimties darbus. Dalyvavo I visasąjunginėje liaudies meistrų parodoje Maskvoje, kur tapo laureatu už darbą „Dzūkė ir anūkė“. Dirbdamas Rūdiškių mokykloje, kartu su mokiniais išskaptavo ir pastatė priešais mokyklą didelę ąžuolinę skulptūrą „Moteris su knyga“. (plačiau: Jonas Kasparavičius. Skulptūra. - Lietuvos TSR liaudies meno draugija, Vilnius. – 1985.)

KAVALIAUSKAS ČESLOVAS (1923-1997), teologas, vertėjas, poetas;
1946 m. įšventintas kunigu; 6 metus praleido tremtyje Sibire; vėliau dirbo įvairiose Kaišiadorių vyskupijos parapijose, taip pat ėjo kurijos kanclerio pareigas; aktyviai domėjosi moderniąja teologija, daug studijavo privačiai; svariausias jo gyvenimo darbas – Naujojo Testamento vertimas iš graikų kalbos bei vėlesni vertimai iš graikų kalbos :„Euzebijaus Cezariečio Bažnyčios istorijos“ 1-7 skyr., „Psalmyno“ redagavimas.Į lietuvių kalbą vertė Vatikano II Susirinkimo nutarimų dokumentus, sudarė „Trumpą teologijos žodyną“, kai kurie jo straipsniai buvo išleisti atskiru leidiniu „Teologija šiandien“, rašė eiles; skaitė teologinio pobūdžio paskaitas kunigams, tikybos mokytojams, sakė pamokslus įvairiose Kaišiadorių vyskupijos bažnyčiose, dalyvavo religinėse radijo programose. Mirė 1997 m. vasario 20 d.; palaidotas Vievio bažnyčios šventoriuje. (Plačiau: www.biblija.lt)
Po mirties išleistas straipsnių ir pokalbių rinkinys „Tarp fizikos ir teologijos“, poezijos rinktinė „Pažadėtoji žemė“. 2002 metais apie kun. Česlovo Kavaliausko nueitą prasmingą gyvenimo kelią išleista akademiko Antano Buračo ir Antano Mozerio parengta monografija „Priespaudos metais skleidęs tiesą“; šioje knygoje taip pat pateikta jo darbų bibliografija.

KAZLAUSKAS ALGIRDAS (1940-1991), muitininkas. 1991-07-31 žuvo valstybinės tarnybos metu. Už drąsą ir pasiaukojimą ginat Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 m. (po mirties) apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.

KOBECKAITĖ HALINA (gim. 1939 m.), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordino ir Estijos Marijos žemės kryžiaus kavalierius, humanitarinių mokslų daktarė, doc., LR ambasadorė Turkijoje, LPS seimo narė (I ir II), Lietuvos karaimų kultūros bendrijos garbės pirmininkė, Lietuvos žurnalistų, Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
1964-1967 metais - KMI vyriausioji dėstytoja (estetika), 1971-1989 metais -VISI docentė, 1990-1994 metais - Tautybių departamento prie LR Vyriausybės generalinė direktorė, 1994-1997 metais - LR ambasadorė Estijoje, nuo 1997 metų - LR ambasadorė Turkijoje.
Straipsnių periodikoje kultūros, estetikos klausimais autorė. Knygos "Menas ir estetinis auklėjimas" sudarytoja. 20 grožinės literatūros kūrinių vertėja iš uzbekų, azerų, kazachų, rusų kalbų (1964-1990). Nuo 1988 metų - LPS seimo narė (I ir II), Sąjūdžio Vilniaus miesto 1 tarybos narė (1988-1990).

MALEVSKIS BRONISLAVAS (1850-1914), inžinierius, architektas. 1905 m. pastatytos Aukštadvario medinės bažnyčios projekto autorius, 1906 m. savo lėšomis pastatė medinę vaistinę su ūkiniais pastatais. 1902 m. B.Malevskis parengė Trakų salos pilies priešpilio pietrytinio bokšto restauravimo ir konservavimo projektą, pagal jį iki 1905 m. šis bokštas buvo užkonservuotas. Tai buvo pirmieji pilies restauravimo darbai.

MALINAUSKAS DONATAS (1869 – 1942), visuomenės veikėjas, Valstybės Tarybos narys, Vasario 16–osios Nepriklausomybės akto signataras, diplomatas.
Bajoras Donatas Malinauskas, Trakų apskrityje valdęs kelis dvarelius, užsienyje buvo baigęs agronomijos mokslus. Jo aplinka buvo gerokai sulenkėjusi, bet jis pats nuo jaunystės linko į lietuvybę. Gerai kalbėjo ir neblogai rašė lietuviškai. 1815 m. subūrė slaptą organizaciją „12 Vilniaus apaštalų", kuri reikalavo lietuviškų pamaldų Vilniaus bažnyčiose. 1901 m. pasiekė, kad Vilniaus vyskupas lietuvių sielovados reikalams paskirtų Šv. Mikalojaus bažnyčią. Kai 1920 m. spalio 9 d. Vilnių užėmė gen. L. Želigovskis, D. Malinauskas iš Vilniaus buvo ištremtas į Kauną. Buvo Lietuvos pasiuntiniu Prahoje, Taline, šiek tiek dirbo URM, bet valdiška tarnyba jam nelabai sekėsi.

MALŪKAS EDMUNDAS (gim. 1945 m.), prozininkas, romanų „Kraujo skonis“, „Juodieji želmenys“, „Moters kerštas”, „Šiukšlynų žmones“, „Migla“, „Duženos“, „Karalienė Barbora“, apsakymų rinkinio „Vilko duona“ autorius (plačiau: Naujausioji Lietuvių literatūra /1988 – 2002/, p.291-293.).

MIKULIONIS STANISLOVAS (1935-1992), architektūros mokslų kandidatas, inžinierius architektas-restauratorius, architektūros istorikas.
 Žmogus, didžiąją savo gyvenimo dalį susiejęs su Trakais ir tapęs vienu žymiausių Trakų pilių restauravimo, konservavimo ir naudojimo koncepcijos kūrėjų, pilių bei Trakų miesto tyrinėtojų ir kultūros paveldo vertintoju ir žinovu. Sudarė Trakų salos pilies (1968) ir priešpilio (1978), pusiasalio pilies (1977), Senųjų Trakų piliavietės pastatų (1979), restauravimo ir konservavimo projektus, Trakų senamiesčio regeneracijos projektinius pasiūlymus (1969). Paskelbė darbų apie Trakų miesto ir jo gynybinės sistemos susidarymą bei Trakų pusiasalio pilies statybą (su S.Abramausku). Knygos „Trakų salos pilis“ (1969,1987) autorius, „Trakų miestas ir pilys“ (1991) – bendraautorius. "Vorutos" redakcinės kolegijos narys ir daugelio straipsnių autorius. Palaidotas Trakų kapinėse.
Trakų salos pilyje architekto dr. St. Mikulionio atminimui vyksta konferencijos, skirtos Trakų miesto ir pilių tyrinėjimui.

MONGIRDAS VLADAS (1877-1960) – visuomenės veikėjas, gydytojas, lietuvybės puoselėtojas, lietuviškosios spaudos platintojas.
Kilęs iš Žemaitijos bajorų. Mokėsi Palangos progimnazijoje, kur priklausė susipratusių lietuvių moksleivių būreliui. Baigęs Liepojos gimnaziją, mediciną pradėjo studijuoti Maskvos universitete, kur veikiai įsitraukė į lietuvišką veiklą: dalyvavo slaptoje lietuvių studentų draugijoje, 1900 Palangoje pirmame viešame lietuvių spektaklyje „Amerika pirtyje“ vaidino Bekampio rolę. 1901, vadovaujant A.Janulaičiui, buvo sudaryta keliaujančių lietuvių artistų grupė, kuri pasiryžo su spektakliais aplankyti ne tik Palangą, bet pasiekti Mintautą ir Liepoją. Rusų caro administracija atėmė anksčiau duotą leidimą vaidinti, o grupės vadovus pasodino į kalėjimą. Po kurio laiko Mongirdas buvo paleistas, tačiau už šią veiklą nubaustas administracine bauda ir ištremtas 2 metams. Trėmimo metu gyveno Kaukaze, Armavime, iš kur rašė socialdemokratų „Darbininkų Balsui“ eilėraščius, apysakas. Gavęs leidimą, medicinos studijas tęsė Tomske, vėliau persikėlė į Maskvą. Čia baigęs medicinos mokslus, įsikūrė Aukštadvaryje. Mongirdas rūpinosi ne tik medicinos pagalbos teikimu, bet ir švietimo, kultūros ir lietuvybės reikalais. Už savo lėšas išrašinėdavo lietuvišką spaudą ir platindavo liaudyje. Po I pasaulinio karo Mongirdas tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje. Išėjęs į atsargą gyveno Aukštadvaryje, kur žmona turėjo ūkį. Be gydytojo praktikos, vedė upėtakių ūkį. 1941 su šeima buvo ištremtas į Sibirą. Po Stalino mirties Mongirdams buvo leista grįžti į Lietuvą. Gyveno Kėdainiuose ir vertėsi medicinos praktika. Apuoko, Aps., Vladas Mongirdas slapyvardžiais yra rašęs eilėraščių, apysakų, straipsnių iš valstiečių kovos istorijos.
 
NAVICKAS VALENTINAS-VYTAUTAS (1923–2004), pedagogas, poetas, eilėraščių rinkinių autorius
Baigęs Veterinarijos akademiją, dirbo veterinarijos gydytoju, vėliau - veterinarijos dėstytoju Aukštadvario aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje. Eiles kurti pradėjo dar gimnazijoje, vėliau aktyviai dalyvavo Aukštaitijos, Dainavos ir Sūduvos literatų veikloje. Brandžiausius eilėraščius parašė Lietuvos Atgimimo metais.
Valentinas Vytautas Navickas išleido trylika poezijos rinkinių, tapo respublikinio literatūrinio konkurso Žydinti vyšnios šakelė (Vilnius,1990), dr. N.Bataitytės-Glažė literatūrinio fondo Stasio Bataičio premijos (JAV, Los Andželas, 1997) ir LNRS 5-osios Vasaros poezijos šventės (Kaunas, 2003) laureatu.
 
ORLAVIČIUS STASYS (1956 - 1991), 1991-07-31 žuvęs valstybinės tarnybos metu muitininkas. Už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 m. (po mirties) apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
 
 PETRAUSKAS KIPRAS (1886-1968), operos solistas, profesorius, konservatorijos dėstytojas, daugelio premijų laureatas, dainininkas, tenoras, vienas iš Lietuvos meno kūrėjų draugijos narių, pastatęs pirmąjį veikalą – Dž. Verdžio „Traviatą”.
1900-1904 vargoninkavo Labanore, Onuškyje ir Dusmenyse, geros įtakos K.P. turėjo Dusmenų klebonas kun. Šlamas, jo dėka Kipras Petrauskas pradėjo rimčiau gilintis į muziką, daugiau mokytis ir lavintis. 1905 įsijungė į sąjūdį prieš rusų valdžią, platino Vilniaus Didžiojo seimo nutarimus. Rusų žandarų pagautas, pusę metų sėdėjo Trakų kalėjime. Paleistas iš kalėjimo, apsigyveno Vilniuje. (plačiau: Lietuvių Enciklopedija, T.XXII. - Boston, 1960.- P.394-396.)
 
PETRAUSKAS MIKAS (1873-1937), kompozitorius, operos solistas, choro dirigentas. Sukūrė pirmąją lietuvišką operą „Birutė”, 17 operečių, 19 chorų, 37 dainas, pjesių fortepijonui, smuikui, harmonizavo 143 liaudies dainas.
Palaidotas Dusmenų bažnyčios šventoriuje šalia tėvo.
(plačiau: Lietuvių Enciklopedija, T.XXII. – Boston, 1960.-P.396-398.)

POLUKORDAS HENRIKAS (1920-1980), farmacininkas, medicinos mokslų daktaras (1968), profesorius, LTSR nusipelnęs mokslo veikėjas (1979) . Vadovėlio „Bendroji receptūra“ (1960) autorius, vadovėlių „Farmakologija“, „Farmakologija ir receptūra“ (1971, 1983) bendraautorius.

RŪKAS VYTAUTAS PRANCIŠKUS (gim. 1925), nuo 1966-2001 – Trakų bažnyčios klebonas, buvęs Trakų dekanato dekanas. 2000-ųjų lapkritį popiežius Jonas Paulius II, V.P. Rūkui suteikė monsinjoro titulą. 2001 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu. 2005 m. 80-mečio proga už ilgametį ganytojišką darbą ir reikšmingą kultūros veiklą monsinjorui buvo suteiktas Trakų rajono garbės piliečio vardas.

ŠIMELIONIS MOTIEJUS (1914-1983), mokytojas, tremtinys. Grįžęs iš tremties mokytojavo Valkininkuose, vėliau dirbo Trakų apskrities švietimo skyriuje, o nuo 1950 m. dirbo Lentvario vidurinėje mokykloje. 1963 metais rugsėjo 1 dieną LTSR švietimo ministro įsakymu, tarpininkaujant mokytojui Motiejui Šimelioniui, buvo atidaryta lietuviška mokykla Lentvaryje (Lentvario 2 - oji vidurinė mokykla). Direktoriumi dirbo Kęstutis Kudaba, pavaduotojais – M. Šimelionis ir L. Margevičienė. Visus savo sugebėjimus ir širdies šilumą M. Šimelionis atidavė Lentvario žmonėms, lietuvybei, mokyklai. Jo vardu pavadinta Lentvario vidurinė mokykla.


ŠLAMAS STANISLOVAS (1866-1951) Kunigas, valstybės veikėjas, lietuvybės žadintojas, knygnešys.
Mokėsi Šiaulių gimnazijoje ir Vilniaus kunigų seminarijoje. Mokydamasis seminarijoje pradėjo platinti lietuvišką spaudą. Palaikė ryšius su knygnešiais I.Bitaičiu, J.Žąsinu, J.Bieliniu, iš kurių gaudavo liet. spaudos – maldaknygių ir kt. knygų. 1895 įšventintas į kunigus, paskirtas vikaru į Onuškį (Trakų r.). Čia vikaraudamas susipažino su Jankovicų (Trakų r.) dvarininku Donatu Malinausku, kuris tapo jo pagrindiniu padėjėju platinant pasaulietinę ir religinę spaudą („Varpą“,“ Ūkininką“, „Tėvynės sargą“, maldaknyges, elementorius, kalendorius ir kt.). Neturtingiems jos duodavo nemokamai. Nuo pirmųjų kunigavimo dienų sakė liet. pamokslus, įtvirtino lietuvių pamaldas, lietuviškai katekizavo vaikus. 1898 perkeltas vikaru į Žiežmarius (Kaišiadorių r.) Čia įvedė taip pat liet. giedojimą „Šventas Dieve“ ir kt. Užmezgė ryšius su Darsūniškio, Kruonio, Vilūnų knygnešiais. Liet. spaudos slėptuvę įrengė klebonijos tvarte, ant bažnyčios lubų. Spaudinius čia laikė susuktus į senus bažnytinius rūbus. Buvo įskųstas, surengta krata, bet spaudą spėjo saugiai paslėpti. Netrukus po šitos kratos perkeltas klebonu į Čiobiškį (Širvintų r). Ir čia klebonaudamas (1899–1904) susirado vietinių knygnešių, skatino platinti ir pats platino liet. spaudą. Po spaudos draudimo panaikinimo 1905–1907 klebonavo Dusmenyse (Trakų r.), 1907 perkeltas į Joniškį (Molėtų r.). Nuo 1909 iki 1918 klebonavo Gudijos parapijose, 1918 patvirtintas Aukštadvario klebonu (Trakų r.). 1920 lenkų suimtas. Nuo 1925 – ilgametis Inturkės klebonas (Latvija). Nuo 1912 – Lietuvių mokslo draugijos narys. Nuo 1948 kaip altaristas, jau gana paliegęs, apsigyveno Joniškio parapijoje (Molėtų r.). 
Palaidotas Joniškio bažnyčios šventoriuje.
 
ŠVOGŽLYS - MILŽINAS NIKODEMAS, (1899 – 1985), kunigas, visuomenės veikėjas, rašytojas ir kraštotyrininkas; 1925 m. įšventintas kunigu; dirbo įvairiose Kaišiadorių vyskupijos parapijose. Tarnystę Onuškio parapijoje Milžinas apibūdino taip: „Onuškis – gyvenimo giesmė. Dramatiškiausias, vaisingiausias laikas”. Paskutinius savo gyvenimo metus praleido Kernavėje ir Vievyje. Besidarbuodamas Kernavėje, tyrinėjo jos praeitį, įsteigė apylinkės senienų muziejų. Daug rašė į to meto Lietuvos ir išeivijos periodinę spaudą bei parašė veikalus „O Šventasis Vilniau“, „Vilniaus Aušros Vartai“, „Vilniaus sūnūs“, „Kaišiadorių vyskupijos istorija“, „Vyskupas Juozapas Kukta“, „Mūsų Švenčionys“, „Mano gyvenimo pasaka“, taip pat parengė keleto parapijų istorijas, rankraščiuose liko kelios monografijos. Būdamas Onuškio parapijos klebonas, jis 1944 metais nuo mirties išgelbėjo 14 žmonių, tarp jų keletą žydų. Po mirties apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Mirė 1985 m. sausio 20 d.; palaidotas Kernavės bažnyčios šventoriuje.
 
TINFAVIČIUS MYKOLAS (1912–1974),  gimė Panevėžyje, 1940 m. jis persikėlė į Vilnių, studijavo teisę. Baigęs studijas, apsigyveno Trakuose, kur 1946 m. išrinktas teisėju, o nuo 1950 m. dirbo advokatu. 1973 m. išėjo į pensiją. Buvo Trakų istorijos muziejaus konsultantas, įsteigė prie muziejaus karaimikos sekciją.

ŽAGUNIS GINTARAS (1957 - 1991), pasienietis, žuvęs tarnybos metu. Už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę apdovanotas (po mirties) Pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, Šaulių Žvaigždės ordinu ir Sausio 13-osios atminimo medaliu.